Paskutiniams vasaros spinduliams nutvieskus Užupio meno inkubatoriaus kiemą, susitikome su ilgamečiu šios įstaigos vadovu Giedriumi Bagdonu pasikalbėti apie šią ypatingą Vilniaus vietą, kitame Vilnelės krante, ilgą laiką pamėgtą menininkų, keistuolių, laisvamanių… Mintimis grįžtame į tuos laikus, kai viskas prasidėjo.

Foto: Dainius Pu

Kaip pasukote į meno pasaulį?

Tikriausiai kaip ir dauguma, kurie užsiima menu, prisimena vaikystę. Tai ir aš taip pat, mėgdavau paišyti. Nuo vienerių iki penkerių metų gyvenau kaime pas senelius. Tada nebuvo nei televizoriaus, nei kompiuterio, nei kažkokių žaidimų. Visiems patiko, kad aš paišau. O mano seneliams sakydavo: štai jūsų anūkas užaugs dailininkas. O paskui ir iš darželio auklėtojos sulaukdavau pagirų, jog  labai gerai piešiu.Vėliau tėvai leido mane į dailės būrelį, porą metų lankiau pionierių rūmuose, kur dabartiniai Valdovų rūmai. Dar vėliau atsitiktinai laikraštyje pamačiau, kad vyksta stojamieji egzaminai į Čiurlionio meno mokyklą. Nusprendžiau, kad noriu ten mokytis. Tada pradėjau ruoštis stojimui. Taip ir įstojau ten, mokiausi tapybos. Iki šiol man išliko labai geri ir šilti prisiminimai apie Čiurlionio meno mokyklą. Didžiausią įtaką man padarė geri dėstytojai - Mindaugas Skudutis, Linas Katinas, Romualdas Kunca, Valentinas Antanavičius - visi žymieji menininkai ten kažkurį laiką buvo mokytojai, dėstė. Labai daug iš ten išmokau. Vieni iš klasės draugų tapo menininkais, kiti pasuko kitur, bet apie tą mokyklą man siejasi vien tik geri prisiminimai. Visi menininkai buvo užsidegę mokytis bei kurti.

Kaip toliau klostėsi jūsų meninė veikla?

Pirmą tapybos parodą surengiau 1992 m. Martyno Mažvydo bibliotekoje, jau po Čiurlionio meno mokyklos. Surinkau visus man tada atrodžiusius geriausius, kiek buvau nutapęs, darbus. Čiurlionio meno mokykloje buvo tiek entuziazmo, galvojome, kad visi būsime menininkai, kad visiems puikiai seksis, bet visą laiką turėjau mintį galvoje, kad viena iš spragų yra tai, kad niekas neruošia būti menininkais, kad visgi po to nebūna taip legva. Menininko veikla visgi yra tam tikra vargo vakarienė. Iš mūsų Čiurlionio tapytojų grupės pirmais metais į akademiją įstojo tik viena mokinė, kiti neišlaikė stojamųjų egzaminų, kitų tiesiog neprileido jų laikyti. Tarp tų neprileistųjų buvau ir aš. Man sakė, kad aš ir taip jau menininkas. Viso to nesupratau, man buvo šokas, paskui jaučiausi nusivylęs, supykęs, kaip čia dabar taip atsitiko.

Ko toliau tikėjotės iš studijų akademijoje?

Tikėjausi sėkmingai mokytis ir būti geru menininku, tapytoju. Bet tada kaip tik net nelaikęs egzaminų, sužinojau, kad yra galimybė studijuoti architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Nuėjau, labai gerai išlaikiau egzaminus ir pradėjau studijuoti architektūrą. Tėvai labai džiaugėsi: štai, sūnus bus architektas. Studijavau, sekėsi gerai, bet paskui studijas mečiau dėl tapybos. Tapyba nugalėjo. Stojau vėl į tapybą, lakiau egzaminus, bet ir vėl neįstojau. Tada išvis maniau, kad galbūt man nieko iš akademijos nereikia, tapiau savarankiškai, buvau menininkas. Tada ir pradėjau rengti parodas. Trečiais metais visgi dar kartą laikiau egzaminus, tačiau patekau į neįstojusių sąrašą, kuriame ironiškai buvau pirmas. Savotiškai, kaip paguodos prizą, man suteikė tuometinis tapybos katedros vedėjas Arvydas Šaltenis, kuriam irgi buvo apmaudu, kad neįstojau, todėl pasiūlė dirbti akademijoje gruntavimo techniku. Sutikau. Ruošiau gruntus, bendravau su studentais. Dirbdamas kartu tapydavau su studentais ir iš tikrųjų, kiek atsimenu, man  ir pačiam nebuvo taip įdomu tapyti tuos pačius natiurmotus ir portretus, kuriuos Čiurlionio meno mokykloje buvau tapęs, gal ir jautėsi dėstytojams tas, kad nebuvo įdomu šitam žmogui tie dalykai. O paskui praėjo dar pora metų, sutikau Liną Katiną, kuris dėstė tekstilės katedroje. Jis man sako: ko tu nesąmones darai, stok į tekstilę, ten yra geri dėstytojai, ten kaip tik trūksta vyrų. Paklausiau dėstytojo patarimo, ir įstojau ten mokytis. Gal antru numeriu. Bet vėliau tuo daugiau ir neužsiėmiau.

Ką veikėte po studijų dailės akademijoje?

Po akademijos kelis metus intensyviai dirbau, stengiausi būti tapytoju, bet vėliau po truputį dingo entuziazmas, apėmė jausmas, kaip gal ir daug kam, baigusiam tapybą, kad tai nuostolinga veikla. Visgi turi skirti tam daug laiko, daug investuoti, rengti parodas, o parduoti tų darbų išeina ne taip jau daug. O jau kaip tik čia, Užupyje, turėjau studiją, atsirado daug organizacinių veiklų. Įsikūriau, atrodo,  1993 m. Čia, dabartiniame Užupio meno inkubatoriuje, buvo skvotas, vienas iš kelių Vilniaus mieste. Tada čia kūrė mano bendraklasiai, daugiausia iš Čiurlionio meno mokyklos, dailės akademijos jaunimas. Jie visi čia “skvotino”, turėjo studijas. Buvo labai smagu, organizuodavome parodas, koncertus, knygų pristatymus. Ilgainiui supratome, kad tas buvimas yra laikinas, nes žinojome, kad laikui bėgant mus išmes, kad pastatą, priklausiusį savivaldybei, parduos ir įrengs kokį viešbutį. Mūsų veikla buvo nelegali, tad keliese sugalvojome, kad reikia imtis kokių nors veiksmų, kaip legalizuoti tą veiklą ir kad pastatas būtų skirtas menininkams. Tuomet, jau Nepriklausomybės laikais, žinojom, kad niekas kitas nepadės jauniems menininkams ir kad patiems kažkuo nesiimant nieko ir nebus.

Koks buvo jūsų ir draugų menininkų tikslas?

Gretimame pastate, Užupio g. 2, dar nuo tarybinių laikų, buvo nusipelniusių menininkų, dailininkų sąjungos narių studijos, o naujų studijų niekam neskirdavo. Mes įkūrėme ne pelno siekiančią visuomeninę organizaciją, kurią pavadinome Alternatyviu meno centru - Užupis, steigėjų buvo virš dvidešimt menininkų. Šešių metų laikotarpyje ėjome į savivaldybę su prašymais su tikslu, kad menininkams leistų nuomotis pastatą, kad vykdoma veikla taptų legali, pripažinta. Per tą laiką pasikeitė trys ar keturi Vilniaus merai ir  taip sutapo, kad paraleliai vyko ir Užupio respublikos veikla, kur dalyvavo ir Užupio g. 2 menininkai, jie prisidėdavo prie tų pačių veiklų kartu su Užupio bendruomene. Kūrėsi, vystėsi Užupio Respublikos renginiai, prezidento, ministrų rinkimai. Buvo daug nuostabių dalykų ir visi viską darė savanoriškais pagrindais nieko neuždirbdami, iš visiško entuziazmo. Vis dar sprendėsi klausimas, ar iškeldinti menininkus, ar privatizuoti tą pastatą. Tada organizavome daugybę visokių renginių, palaikymo akcijų, rinkome parašus. Galiausiai savivaldybė nutarė, kad reikia menininkams ir meniškam rajonui suteikti vietą, kur jie turėtų galimybes kurti, daryti savo veiklą. 2002 m. savivaldybės taryba nubalsavo, kad būtų įkurtas meno inkubatorius, kurio steigėjais taptų Vilniaus savivaldybė ir Alternatyvus meno centras. Pagal panaudos sutartį skyrė pastatą Užupio g. 2A menininkų veiklai, viskas tapo legalu.

Kokia buvo atsmosfera Užupyje, koks tvyrojo jausmas būti čia?

Buvo daug entuziazmo, turėjome daug vilčių. Viskas vyko po Nepriklausomybės atkūrimo, visi kartu eidavome į visokius mitingus, sąjūdžius ir t.t. Kaip ir visi žmonės Lietuvoje turėjome daug įvairiausių lūkesčių. Ir užupiečiai galvojo, kad vėliau menininkai gyvens geriau. Tikėjome, kad galime daug ką nuveikti, nuversti kalnus! Buvo nesvarbūs pinigai, svarbios buvo idėjos, noras kažką daryti - buvo puiki atmosfera. Bet laikui bėgant žmogus galvoja, kad nieko neturėdamas, kiek pratempsi. Reikia kažką galvoti, iš kažko gyventi ir tada jau žmonės pradėjo galvoti apie darbus, kaip užsidirbti ir iš to paties meno pragyventi. Pastatas buvo avarinės būklės, tad dar sovietmečio pabaigoje buvo iškeldinti senieji gyventojai. Tada apleistame pastate vistiek gyveno ir kūrė menininkai, pradėjusios irti sienos ir griūvantis stogas, nestabdė jų veiklos. Jaunimas po truputį, kas galėjo, savo rankomis, savo lėšomis, remontavo, bet pastatas vistiek buvo ne koks. Nebuvo vandentiekio, buvo lauko tualetas, sena elektros instaliacija, o stogas neaišku, kada įgrius. Nuo senų laikų buvo likusi elektros instaliacija, bet nebuvo apskaitos, tad kažkurį laiką menininkai elektrą naudojo be apskaitos, bet paskui supratom, kad taip daryti negerai, sudarėm sutartį su „Lesto” ir tada jau visi, kiek kas išnaudodavo, mokėdavo už tą elektrą. Bet buvo metai, kada elektra naudojomės nemokamai.

Nelengvas menininko gyvenimas išugdo ir verslininkui būdingų savybių. Kokia galėtų būti sąsaja tarp meno ir verslumo?

Viskas čia, Užupyje, ir vyko taip natūraliai, žmonės pradėjo galvoti, kad menininkas turi turėti verslumo gyslelę, kažkokių pagrindų ir supratimo, kaip uždirbti iš tos kūrybos, nes yra kvaila tik kažką kurti ir gyventi kaip vargšui. Dar blogiau - kažkuo kaltinti kitus, politikus ar valdžią, kad kažkas nepadeda ir nesprendžia kažkokių socialinių ar ekonominių problemų. Žmogus turi būti savo likimo kalvis. Taip pat ir menininkas. Palaipsniui ir meno inkubatoriuje transformavosi idėja, kad menininkai turi galvoti, kaip pragyventi iš savo kuriamo meno, ir viena iš tų inkubatoriaus misijų, ir ne tik mūsų - ir kitų inkubatorių Lietuvoje – skatinti menininkus būti versliais ir tą verslumą ugdyti. Be abejo kažkiek padėti, kad ir negausiai resursais, bet kažkokia pagalba, konsultacijomis, patarimais, sąlygomis palengvinančiomis menininkų verslą, stengiasi sudaryti sąlygas ir inkubatorius.

Kaip keitėsi jūsų veiklos, atsiradus inkubatoriui?

Menininko veiklai skyriau dėmesio vis mažiau ir mažiau, keletą metų visai nebetapau ir nedalyvauju parodose, pleneruose. Dabar daugiausiai laiko užima organizacinė, biurokratinė, ūkinė veikla, tai, kas man yra įdomu, nes man svarbu padėti kitiems, prisidėti, kad kiti turėtų kažkokias sąlygas ir galimybes, kad inkubatorius veiktų, kad veikla būtų įdomi ir skirta menui. O mano asmeninė kūryba nuėjo į tolimesnę plotmę. Nesigailiu, kad viskas pasikeitė. Ir nepasiilgstu, nes prisimenu, kaip vienas iš mano gerbiamų dėstytojų, Linas Katinas, sakydavo: jeigu pajusi, kad gali netapyti, tai ir netapyk, mesk visą tai. Pamačiau, kad galiu netapyti, ir mečiau (juokiasi). Nėra labai lengva ta menininkų dalia, jų labai daug, o ta rinka Lietuvoje išvis yra labai nedidelė. Kad menininkas išgyventų, reikia, kad kažkas pirktų jo kūrinius, naudotųsi jo paslaugomis. Yra gal 1 proc. Lietuvos gyventojų, kurie perka meną ir naudojasi menininko paslaugomis, tai yra daugiausiai keliasdešimt tūkstančių, o jeigų yra tūkstančiai menininkų, tai Lietuvoje, lengva paskaičiuoti, kad ta rinka yra maža. Užtat, matyt, reikia pradėti orientuotis į užsienį, visi ir bando jau tą daryti.

Dabar jums turint ir organizacinės patirties bei suprantant ir menininko pusę, kaip dabar įsivaizduotumėte tą idilišką meno organizaciją, kuri užsiimtų veikla su menininkais, bendrautų, padėtų organizuojant parodas. Ar galėtų būti kažkokie tokios organizacijos bruožai?

Jeigu kalbant konkrečiai, visų pirma tokia organizacija negali apsieiti be savivaldybės, be valstybės paramos, nes vėlgi reikia išlaikyti pastatus, išlaikyti darbuotojus, mokėti komunalinius mokesčius, vykdyti projektus. Iš projektinių veiklų tik vienas kitas projektas nuskyla mažoms organizacijoms, o visus kitus susišluoja stambieji: muziejai, sąjungos ir kitos įstaigos. Projektai paprastai gauna tik pusę kiek reikia finansavimo, imant įgyvendinti projektą, reikia dar paprastai pridėti ir nuo savęs, nuo organizacijos, kuriai beveik nieko nelieka. Idealu būtų, jeigu mūsų menininkai už patalpas, t.y. studijas, galėtų mokėti minimalią kainą, kuri ir dabar yra lengvatinė, nors vistiek ne tokia jau ir maža, kad būtų lengva menininkams susimokėti. Visa suma, kuri yra sumokama menininkų kaip nuoma, atitenka praktiškai organizacijos išlaikymui, kažkokiai papildomai veiklai lieka labai mažai, lieka tik minimaliausiems dalykams. Galvoju, kad ateityje stiprės ir Lietuva, ir ekonomika, ir Vilniaus savivaldybė geriau laikysis, palaipsniui mažiau liks skolų, o tada galėtų skirti daugiau paramos mažoms organizacijoms. Turi būti dirbama ir su menininkais, jie galėtų būti konsultuojami, su tarptautinėmis programomis. Bet tam reikia darbuotojų. Turime du tris darbuotojus, kurie dirba pilnu etatu, o to darbo apimtis labai didelė, tad labai sunku viską suspėti, bėgi padarai tą, aną. Idealiu atveju, turėtų būti pora žmonių, kurie dirba su projektais ir parodomis, pora, kurie dirba su menininkais, jų viešinimu, kūrybos pardavimu, parodomis mugėse. Pora žmonių, kurie viską administruotų: organizacinę, ūkinę darbo dalį. Turėtų dvigubai daugiau žmonių dirbti negu dabar yra, kad organizacija galėtų kokybiškai funkcionuoti  ir kad tie menininkai, kurie yra čia, jaustų kuo daugiau pagalbos.

Ar sunku surasti žmonių, kurie norėtų padėti, tų pačių kultūros darbuotojų?

Turbūt nėra sunku surasti, bet tiesa ta, kad atlyginimai nėra dideli, o darbo yra daug. Ir žmonės ateina tokie, kurie nori daug padaryti, krūvis yra didelis, o kada atsiranda galimybė kažkur kitur išeiti, žmonės išeina į kitas sritis ar tiesiog išvažiuoja dirbti į užsienį. Tad tokių motyvuotų žmonių, kurie galėtų ir daugiau metų dirbti nėra lengva surasti. Aišku, labai svarbi yra ir savanorių pagalba, džiaugiamės, kad šią vasarą sulaukėme trijų savanorių, kurie dirba ir padeda.

Ar savanoriai ateina tikslingai, ar jie tiesiog išbando naujus dalykus?

Šią vasarą visi mūsų savanoriai atėjo pagal Darbo biržos programą „Atrask save”. Jauni, iki 29 m. žmonės, ieško, pabando save tam tikroje veikloje. Taip pat gauna nedidelę stipendiją, jeigu gyvena ne Vilniuje, tada jiems apmoka keliones, apgyvendinimo išlaidas. Na ir jie bando, galbūt kažkas pasirinks kultūros sritį: studijuoti ar dirbti, kiti pasirenka kitką, kas jiems įdomu. Dabar daug yra žmonių, jaunimo, kurie galvoja, ką mokytis, ką dirbti, ar turės pakankamai žinių pritaikyti jas darbe.

Kaip jums atrodo, ar dabar jaunimui lengviau kažką atrasti, ar kaip tik sudėtingiau kai tiek daug galimybių?

Nežinau, man atrodo, dabar yra labai daug galimybių, gal ir sunku atsirinkti, ko žmogus nori, nes kai yra visko labai daug, norisi viską pabandyti. O žmonės vis bando ir bando. Gal paskui ir pavargsta bandyti, dėl to paprasčiausiai pasirenka lengviausią kelią, užsienį. Tada būna labai gaila. Dabar jaunimas lengvai eksperimentuoja, turi daug galimybių ir tas yra gerai. Aš tai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie kažkaip žino, ko nori ir to siekia nuosekliai ir kantriai.

O jūs mėgstate eksperimentuoti?

Aš esu gana konservatyvus žmogus. Kažką retai keičiu. Šiek tiek daugiau rizikuodavau kai buvau jaunesnis, kartais ir suklysdavau. Dabar kažkaip stengiuosi, ką jau kažkaip moku, tą ir daryti, tobulinti. Šiemet padariau įdomų dalyką, susijusio su mano kaip ir vaybininko darbu. Pagalvojau, kad reikia dar pasisemti daugiau žinių ir pasimokyti ir šiais metais įstojau į Vilniaus kolegiją, kultūros vadybos specialybę. Būsiu gerokai virš 40 m. studentas. Toks ir mano eksperimentas. Tai gana apgalvotas sprendimas, nes žinau, kad bus, ko naujo išmokti, na kaip ir visą laiką daug yra dalykų, kurių negali aprėpti, sutilpti. Ir nereikia bijoti kažką karts nuo karto pakeisti. Kaip vienas iš naujų dalykų, ką šiais metais pradedu, yra įsitraukimas į naują kultūrinę veiklą. Prieš keletą mėnesių susipažinau su moterimi, vardu Rūta, kuri jau daugiau nei metus vysto internetinę meno parduotuvę „OnlyArt”, kur prekiauja menininkų kūriniais. Parduotuvė orientuota daugiausiai į užsienio rinką ir, matau, kad man šis dalykas įdomus ir aš pasakiau Rūtai, kad norėčiau prisidėti pagalba menininkams, pardavinėti meno kūrinius. Tikiuosi, tokia veikla turi perspektyvas, tai veikla, kuriai aš galėčiau skirti daug laiko ir yra ir įdomus, ir naudingas, tuo pačiu pelningas tiek menininkams, tiek ir tiems, kurie su tuo projektu dirba. Nors kol kas nieko tame nenuveikiau reikšmingo, renku menininkų darbus bei kitą medžiagą ir tikiuosi, kad kitais metais jau pasieksime gerų rezultatų.

Kokia jūsų didžiausia ambicija ir planas?

Mano didžiausia ambicija yra puoselėti šį „OnlyArt” projektą. Iš tikrųjų labai svarbu yra turėti svajonę ir viziją bei matyti puikius ir teigiamus rezultatus. Dedant tam tikras pastangas ir darbą gana dažnai atsitinka tie dalykai, kurių sieki. Niekada gyvenime nebuvau materialistas, labiau idealistas, romantikas. Ir negalvojau, kad man reikia pinigų, nesiekiau to, bet galbūt tai yra gerai. Visgi žmonėms pinigai yra labai svarbu, ir tai duoda daug galimybių pasaulyje, daug galimbių keliauti pamatyti ir pažinti, o tam reikia lėšų, finansų ir aš netgi turėčiau tokį gyvenimo moto: menininkai turi gyventi gerai, kad ne tik egzistuotų, išsilaikytų, sudurtų galą su galu, o gyventų gerai. Apskritai Lietuvoje žmonės turi gyveti gerai, labai gaila, kad dar taip nėra, tvyro daug nusivylimo, liūdesio, skundimosi. Bet kita vertus, matom, kad daug kas to siekia, daug dirba, deda pastangų, stengiasi, ir tie rezultatai ateina. Ir aišku labai svarbu, kad tokie dalykai, kaip tam tikru laiku susitikti tam tikri žmonės, kurie turi tų pačių siekių, interesų, atsiranda tikslai ir galima kažką kartu nuveikti, nes, kaip sakoma, vienas lauke - ne karys, tai užtat reikia telkti bendraminčius ir kažką daryti, kas teikia visapusišką naudą ir menininkams, ir vadybininkams, o galiausiai visai visuomenei, kad žmonės galėtų džiaugtis šia niša.

Vėl grįšiu į Užupį, kaip jums atrodo, ar jis pasikeitė nuo tada, kai jūs čia atsiradote  iki dabar ir kaip?

Įdomu, kad daug menininkų, kurie čia reziduoja prisimena, kad kažkada svajojo apie  dirbtuves Užupyje. Na ir kai dabar jau turi, kuria, reziduoja - tai man teikia didelį džiausgmą, nes galvoju, kad ne veltui visos daugelio žmonių, tarp jų ir mano, pastangos, kad čia būtų ta vieta, kur jie galėtų kurti. Žmonės keičiasi, vyksta menininkų rotacija. O ta kaita Užupyje… Prisimenu, tą Užupį, kai ateidavau tapyti, dar būdamas, mokinys Čiurlionio meno mokykloje ar akademijoje besimokydamas, užsukdavau į Užupį, tai tikrai jis turėjo dar kitokio šarmo, romantiško, bohemiško, tokio apleisto ir kartu ramaus, daug nežinomų ir netikėtų užkampių, turinčiu rajonu. Bet niekas nestovi vietoje, daug kas keitėsi, dabar Užupis sutvarkytas tapo gražiu rajonu, beveik nelieka apleistų pastatų. Ir jis yra ir dabar mielas. Aišku, kai kurie objektai iškrenta iš konteksto, senųjų gyventojų vis mažėja, nes jie arba išsikelia, brangiai pardavę savo butus arba tiesiog iškeliauja anapilin. Daug atsikelia naujų žmonių, vertinančių patogią ir jaukią vietą, bet galbūt mažiau kas yra susiję ar sieja save su Užupiu, kaip su menininkų rajonu, kaip tam tikra bendruomene, bet visgi siekia prisijungti prie kažkokių veiklų. Nežinau, bet visi tie žmonės yra smagūs, daug yra kultūringų, daug išsilavinusių žmonių, turinčių darbus. Užupis po truputį tampa tokiu tvarkingu, šiek tiek prestižiniu Vilniaus rajonu. Kadangi tų entuziaztų, menininkų bei verslininkų, kurie dirbo su meniniais projektais, Užupio šventėmis, yra jau išblėsę, nebeturi tiek jėgų ir laiko. Gal ta dvasia yra atslūgusi, kuri buvo prieš dvidešimt, penkiolika metų. Bet tokie yra natūralūs procesai, jie visur vyksta ir svarbu, kad nauji žmonės išlaikytų pagarbą menininkams ir domėtųsi menu kuo labiau, stengtųsi palaikyti, prisidėtų prie meno puoselėjimo, meno rinkos gyvavimo Lietuvoje. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu, nes kiek pažiūrėjus iš mano pažįstamų bičiulių, tokių pas, kuriuos atėjus į svečius pasakytų: o žiūrėk nusipirkau paveikslą, nuotrauką ar keramikos dirbinį,  tai jų yra labai mažai, yra kas gauna dovanų ir labai džiaugiasi, bet tokio labai išties supratimo, sąmoningo sprendimo, kad visada verta nusipirkti meno kūrinį ir jį turėtų namuose, tai vis dar nėra labai daug, gal ir bus. 

Autorė - Monika Gedrimaitė