Nematomas pokalbis su tapytoja Sigita Jakutyte

Sigita, kada pradėjote tapyti? Kodėl būtent tapyba? Kaip ją apibūdintumėte?

Kaip čia pasakius... Pradžios tarsi ir nebuvo. Viskas atsitiko savaime. Paėmiau teptuką į rankas - pamojavau pamojavau - ir paveikslas gavosi. Man patinka stebintis ir stebinti. Tai gal man ir gaunasi kokia "sušokanti tapyba"?

Ar prisimenate pirmąjį savo paveikslą? Koks jis buvo?

Žinoma, prisimenu. Dideli akiniai ant sienos.Tiesa, juos piešiau anglimi. Pati neįvardinčiau, kad tai buvo paveikslas, bet sprendžiant iš audringos aplinkinių reakcijos - vis tik tai buvo paveikslas. (juokiuosi)

Kas yra jūsų impulsas kūrybai, kuris verčia paimti teptuką į rankas?

Vidinis degtukas.

Jūsų darbuose spalvomis perteikta kasdienybės idilė. Visgi koks yra jums svarbiausias motyvas jūsų kūryboje?

Kasdienybės idilė?! Ačiū už labai gražų apibūdinimą. Mane motyvuoja kurti kasdienybės neidiliškumas. Nežinau, koks žodis tinka labiausiai. Gal rutina? Kasdienybė yra toks dalykas, kuris įtraukia, intriguoja ir nuplukdo ... Kaip laivas. Ir aš tiesiog kartais išdrįstu iššokti už borto ...

Kaip vyksta jūsų tapymo procesas? Kiek jums svarbūs darbų eskizai? O gal spontaniškai pradedate tapyti tiesiai ant drobės? 

Eskizuoju. Gal mažokai, reiktų daugiau tų eskizų daryti... Ant drobės tiesiai tapau nebent gėles.

Manyčiau, kad ne tik meno gerbėjams, bet ir patiems kūrėjams kartais knieti pasižiūrėti, kaip dirba kolegos. Ar tai būtų dailininkai, muzikantai ar aktoriai... Galbūt pravertumėte duris į savo tapymo kambarį, studiją, galbūt vietą po atviru dangumi? Kokie daiktai jus supa? Kokį savo erdvės paveikslą nutapytumėte?

Su keliais bendraminčiais nuomojame studiją „Audėjuje“, Markučiuose. Ten ir dirbu su molbertu, teptukais, dažais... Šviesi patalpa, septintas aukštas, pro langus Vilniaus panorama matosi. Žodžiu – pats tas aukštajam pilotažui (juokiuosi).

Galbūt pasidalintumėte autoriais, kurie jus įkvepia arba kurie dailininkai jums yra artimi? O gal įkvepia ne tik vizualiųjų menų atstovai, bet ir kitos meno šakos: muzika, teatras, literatūra?

Yra labai daug menininkų, kuriais norėtųsi sekti. Apskritai menas yra tokia jėga... Jei galėčiau, pakeisčiau šio žodžio klasifikaciją: iš žmogaus veiklos rūšies perkelčiau į žmogaus gyvenimo medžio šaką, atraminę. Iš Lietuvos dailininkų man labai patinka tapybos klasikai : J.Vienožinskis, Gudaitis, Švėgžda, A. Petrulis. Esu didelė Liudo Truikio kūrybos gerbėja. Iš užsienio autorių - prancūzų, skandinavų ekspresionistai. Labai patinka prancūziškas Renuaro impresionizmas. Paskutiniu metu žiūriu daugiau kino filmų. Labai mėgstu pilką suomių režiseriaus Aki Kaurismaki filmų spalvą. Ji tokia iškalbinga ! Iš naujo atrandu Šarūno Barto filmus. Kažkada jie man buvo gana nuobodūs. Pamenu kino teatre bežiūrint užmigau. O dabar matau - kiek ten tapybos! Kiekvienas kadras - atskiras tapybos paveikslas - tiek siužeto, tiek spalvų prasme.

Labai graži jūsų mintis apie meno sąvokos pakeitimą, kitokią jo klasifikaciją. Kaip suprantu, be kūrybos negalėtumėte balansuotai gyventi, kaip sakote, ji veikia tarsi atrama. O kaip jūs įvardintumėte, kaip jūsų tapyba veikia artimuosius, o gal nepažįstamus? Ar turite savo tapybos kritiką, balsą, kurio nuomonę norėtumėte išgirsti, kai vis negalite atrasti rakto tapomam paveikslui?

Ko gero neturiu.Nuo mažens buvau taip auklėjama, kad užslinkus liūdesio debesiui, pati jį išsklaidyčiau. Sulaukti balsų „malonės“, matyt, skirta ne kiekvienam… Man užtenka, kad artimiausi draugai mato, ką darau ir mane palaiko.

Kuo užsiimate, kai netapote? 

Neriu į kasdienybės vandenis...

Autorė - Monika Gedrimaitė